kaip aš susikuriu laimę

Perskaičiusi tinklaraštyje gyvosistorijos straipsnį apie įpročius, kurie padeda būti kasdien laimingais, ir norėdama atsakyti į autorės klausimą skaitytojams, kokie mano įpročiai mane skatina jaustis laiminga, nusprendžiau, kad neišsiteksiu į komentarą. Todėl gimė šis įrašas.

Kokie įpročiai man yra laimės šaltinis ir suteikia prasmės?

Mylėti.

Įprotis ir apsisprendimas. Nes mylėti yra gerai ir gera. Mylėti save, todėl sau leisti miegoti, valgyti, dainuoti džiovinant plaukus ir šokti su vaikais. Mylėti vyrą, dalintis su juo svajonėmis ir kurti planus, įveikti kasdienybės audras ir seklumas, supykti ir at(si)leisti. Mylėti tėvus, nes jie yra tie vieninteliai žmonės, kurie mane myli be išlygų ir sąlygų. Mylėti žmones ir gamtą, linkėti gerų dalykų, neteršti aplinkos nei žodžiais, nei buitinėmis atliekomis, gyventi su atsakomybe ir dalintis duona su tais, kam to reikia.

Rašyti.

Kasdien bent po puslapį.

Skaityti.

Nes tai turtina. Esu nepavargstanti knygų graužikė. Skaitau daug, norėčiau skaityti daugiau. Kuo daugiau tekstuose gylio, tuo įdomiau, nors sunkių ir destruktyvių tekstų atsisakau sąmoningai. Man patinka, kai knyga paveikia ir galiu ja gyventi dar savaitę ar dvi, bet tas poveikis turi būti su gėrio grūdu.

Būti ir matyti.

Kai vaikai žaidžia smėlio dėžėje, aš šalimais sėdžiu sumerkusi kojas į smėlį ir gurkšnoju arbatą, leidžiu spinduliams nutūpti ant veido, plaukų, blaksienų ir kvėpuoju vėju ir pieva. Vaikai “iškepa” smėlio blynų ir gaunu “paragauti” ir įvertinti. Telefonas kažkur, net nežinau kur, ir man nerūpi. Vaikų akys gilios, prasmingos, o nosys nubučiuotos saulės. Esu čia ir dabar.

Žinoti, kas man yra laimė ir dėkoti.

Seniau atrodė, kad liūdėti yra priešingybė laimei, bet taip nėra. Laimė yra tokia būsena, kuri yra aukščiau liūdesio. Galiu liūdėti dėl sudaužyto mėgstamiausio puodelio, bet vistiek būti laiminga. Duženos nepajudina mano laimės. Nes mano laimė yra manyje (kaip ir laisvė. Apie tai nuostabiai aprašyta L. Tolstojaus “Karas ir taika” Pjero monologe).
Dėl dėkojimo – kiekvienas turi kam ir už ką padėkoti. Aš kas vakarą dėkoju Dievui už praėjusią dieną ir jos suteiktas galimybes. Kasdien mylimiesiems dėkoju, kad jie yra mano gyvenime.

Žaisti ir svajoti.

Žaidimas yra nuostabus dalykas! Pokštauti, dūkti, bėgioti, suptis, pūsti muilo burbulus ir keliauti jūromis išsiklojus stalo žaidimą yra ne vien vaikų darbas. Kuo daugiau žaidi, tuo daugiau savyje atrandi noro juoktis, pakelti galvą į debesis ir šypsotis. Žaidimas gali būti labai įvairus, kiekvienam kitoks. Tačiau žaidimo reikia. Kaip ir svajonių. Aš mėgstu svajones užsirašyti. Ir dar pakartoti po keletą sykių, ir dar perrašyti, po kurio laiko atsiversti ir perskaityti. Tai lyg savęs programavimas geriems dalykams, pokyčiams, pozityviam judesiui.

Kūrybiškumas.

Sudaryti sau galimybes būti kūrybiškai. Leisti sau. Ir čia kalbu ne tiek apie kokius rankdarbius, o labiau apie gyvenimo būdą. Tiksliau siekį, kad tai taptų gyvenimo būdu. Daugiau (nors ir ne viską) apie mano kūrybiškumo paieškas ir apraiškas galima rasti tinklaraštyje SuVaikais.

Ritmas.

Nors čia parašiau daug dalykų, kurie atrodo padriki ir neapibrėžti, bet ritmas man yra svarbu. Jau septynetą metų einame gulti tuo pačiu metu ir keliamės įprastom valandom, valgome taip pat panašiu metu. Ką tai duoda? Ramybės ir užtikrintumo dėl tam tikrų dalykų. Tuomet kiti dalykai, kurie ne tokie pastovūs, nesugriauna pagrindo.

Dabar metas paklausti

o jūs? Kokiais ritualais, įpročiais, pomėgiais ar veiklomis kuriate savo laimę?

IMG_0336

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s