100 dienų laimės. 8 diena. važiuojam

Mėgstu važiuoti. Kartais net nėra svarbu, kur. Būdavo, sėdam abu į mašiną ir važiuojam. Nosies tiesumu. Akių plotu. Kur šauna, ten ir važiuojam. Jis vairuoja. Aš dairausi. Mėgstu dairytis. O dairytis važiuojant mėgstu dar labiau. Štai, medžiai pralekia, pieva, paukščiai pulku pakilo… O tąkart – pilnatis. Kelias švarus, šviesus, tuščias. Išjungiam šviesas, – sako. Sutinku. Išjungiam. Važiuojam ir taip šviesu. Ir kely, ir širdy. O kitąkart, jau keturiese važiavom, muzikas grojam, kažką plepam, mašina ima trūkčiot ir sustoja. Nė krust. Greitkelis. Skambinam visur, visiems, visaip, visi. Karštis tiesiog prie žemės lipdo, išsiskleidėm paplūdimio skėtį ir sėdim. Pagalbos laukiam. O atrodo, kad atostogaujam. Jau vėliau vienam pokalby pajuokavau, kad geriau atostogauti prie greitkelio su paplūdimio skėčiu, nei kokiam akropoly ant suolelio… Gal ir nejuokingas juokas. Bet buvo juokinga.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s