šaknys

Esam ne namie. Orų prognozuotojai nemelavo – saulė rungiasi su debesimis, bet šiluma to nepaiso. Pavasaris juokiasi, kutena žolės padus ir nenustygsta žadindamas obelų pumpurus… Už nugaros tupi katinas, kurį čia atvežėm dar visai mažą. Tada jis laipiojo užuolaidom ir vartė mamos gėlių vazonus. O dabar jis jau patyręs septynmetis ir vis tiek išdykėlis.
Pas tėvus ne namie pasidarė jau senokai. Bet ir ne svečiuose, nes visi kampai, visos kertelės, visi užkaboriai – pažįstami, mieli ir lyg kažką liudijantys. Žinoma, kai išgyveni 18 metų vienoje vietoje, kai tai įaugę į kraują nuo to meto, kai dar nieko sąmoningai nedarei, tik valgei, miegojai ir visus džiuginai šypsena ar ištaškyta per visą virtuvę koše (ir tikrai tarp šitų dalykų buvo lygybės ženklas – visi džiaugėsi, juokėsi, gugavo ir kalbino)… Tai dabar, nors jau 15 metų čia negyvenu, vis tiek jaučiu tas gijas. Čia mano šaknys. Ir jos tokios gilios, kad net išvažiavusi į kitą miestą, įsikūrusi ir sukūrusi kažką savo, vis tiek matau ir atpažįstu šitų namų, šitų šaknų buvimą. Čia tie vadinami scenarijai, kuriuos mums įskiepija mūsų vaikystė. Bandau galvoti, kokia būčiau, jei ta vaikystė būtų buvusi ne čia, bet negaliu to sufantazuoti. Žinau, tai jau būčiau visai ne aš.
O aš esu užaugusi pušų prieglobstyje, jų pavėsy ir jų skleidžiamame sakų vėjyje. Aš esu priskiepyta ežerų raibuliavimo ir saulėlydžių, sumišusių su smilkstančiu smalingu medžiu, kvapo. Esu tų gėliukų, obelų žiedų ir audros debesų mozaika.
Štai, patalpinau save į miestą, su troleibusais, šviesoforais ir automobiliais, kurie netelpa kiemuose. Ir čia mano namai. Lyg netyčia (ar būna netyčia?), pro langą matau metų laikų paltus keičiančius beržus, už kelių žingsnių, lyg dykumoje oazė, miškas. Jis mažas, miestietiškas, bet su lėtom sraigėm, kurios po lietaus išslenka dairytis po aukštą žolę, su nesusipratėliais sliekais – jiems tiesiog privalu surizikuoti peršliaužti platų taką, kuriuo rieda dviračiai, triračiai ir šlepsi lėti keturkojai… Šis miškas pilnas kvapų ir garsų, nes miestas, atrodo nutolęs ir atsiskyręs nuo šio kampelio. Taigi radau ir čia kažką iš tos pačios vaikystės ilgesių, pažertų ramybės ir gamtos trupinėlių.
Pienių pieva. Nuotraukos šaltinis

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s