pėdinam

Kartais paprasčiausiai pėdinam miškeliu, apžiūrim naujai besišypsančias žoleles, gėliukus, visus medžius patikrinam ar jie sutverti į juos įlipti, ar galima ant šakų pasisupti… Pasvajoju, kaip vasarą važiuosim į kaimą, kuris visai ne kaimas, bet su nuosavu kiemu, smėlio dėže ir sūpynėm… Ant pievos pasiklosim pleduką, subersim dubenėlin žemuoges ir lesim sutūpę, lyg paslapčiom, lyg iškylaudami. Ir kavą gersiu rytais po stogeliu, bet lauke. Ant stalelio šalimais gulės atversta knyga – jei norėsiu, užmesiu akį į bėgantį tekstą, jei nenorėsiu – tebūnie taip. Gyvenimas atrodys lėtas ir paprastas, kaip pusryčiai ir vakarienė, kaip saulėtekiai ir saulėlydžiai. Vaikams tiesiant kelius smėlio dėžėj galėsiu skaičiuoti rasos lašus ant kamanių nutūptų varpelių. Kokios tų kamanių plaukuotos kojelės! Ir dar apkibusios žiedadulkėm… norėsiu parodyt vaikams, bet pabijosiu – ryto tyla lieka nepaliesta. Miškelis ir ten yra, ir čia. Jie tokie kitokie, kad net graudu šiek tiek. Vienas į kitą nepanašūs, o kartu, vienas kito pakaitalas, vienas kito brolis, vienas apie kitą nieko nežinantis ir nepavydintis. Abu vertinu turinti, nes taip gera paprasčiausiai pėdinti…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s