atsakymai vistiek turi ateiti

Vaikų šurmulio ir kuitimosi judesys aplink, saulė šiltina langus ir glosto veidą, bet viduje kažkoks neramumas. Lyg stovėčiau ant slenksčio. Atrodo, lyg gyvenk ar mirk, lyg kairėn ar dešinėn, lyg juoda arba balta, lyg didelis arba mažas, lyg viskas arba nieko… toks paaugliškas maksimalizmas su melancholijos prieskoniu.
Jei tai būtų klausimai kažkam, kažkas juos jau būtų atsakęs, o aš sau atsakyti vis delsiu. Matyt, dar ne laikas.
Pilnatis (kaip pasakė viena draugėpagalmamystę). Vidinė. Tikrai – per kraštus. Pilna visko. Pilna tiek, kad net nežinau, ko. Ir tuo pačiu trūksta vaiskaus dangaus jausmo, to pavasario, kurį žada Velykos ir to svajonių lengvumo. Kai eini, lengva širdy, giedra mintyse ir pilnatvė, o ne pilnatis.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s