kai taip nutinka

kai saulė merkia akį. 2015
Mums skauda sąnarius, trūksta oro, širdis daužosi, kaip pašėlusi, bet nepataiko į jokį ritmą – prasta šokėja… O pavasaris žengia linksmai ir tvirtai, žiūri į mus primerkta saulės akimi ir žeria sprogstančių pumpurų dovanas. Gamta atsidūsėjo ir kyla iš miego: žmogau, spėsi su manim?
Žmogus vis įsivaizduoja, kad yra viso ko šeimininkas, tačiau dar sykį jam primenama, kad daugiausia, kas jis yra, tai tik bendradarbis, bendrakeleivis. Viskam vadovauja ir gyvenimo šventei diriguoja niekam nematomas Kūrėjas, kurį pažinti gali iš jo darbų. Juk ne tik draugą nelaimėje pažinsi, ne tik pamatęs tavo draugus apie tave pasakysiu, bet ir pasaulio grožį ir jo paslaptingą Valdytoją pajusiu tik tada, kai atsimerksiu Jo darbams. Kai įsileisiu tą paslaptingą dėsnių grožį ir žmogaus gyvasties stebuklą į savo širdį.

Bet gi kaip sunku stabtelėti ir pasakyti: ačiū, kad davei mums tiek grožio nemokamai. Ačiū, kad turiu ką pirkti ir parduoti, kad ryte atsimerkiau, kad vaikai vakare norėjo su manimi žaisti ir džiaugėsi mane išvydę, kad vos prašvitus kažkur kiemo glūdumoj paukštukai čiulba, kad galvoje šviesu, mintys ir atmintis tvarkoj, veikia pagal pageidaujamus visuomenės standartus… ir tų kad yra tiek, kiek minučių dienoje, tiek, kiek saulėtekių, kiek meilės darbų ir nusivylimų. Ir pradedam užburtą džiaugsmo ratą – kuo daugiau kad, tuo daugiau dėkingumo, kuo daugiau dėkingumo, tuo daugiau pasitenkinimo tuo, ką turi, kuo daugiau pasitenkinimo, tuo daugiau pasitikėjimo ir drąsos.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s